Ji.

Pagalvojau dabar apie tokį reikaliuką. Žadu daugiau neberašyt čia. Iš tikrųjų manau, kad šito gailėsiuos. Bet… bet nebegalima jūsų taip nervint ir pačiai nervintis, kad išmaunu kur nors, grįžtu vėlai ir vėl nebeparašau naujo įrašo. Nes šitaip tikrai nebegalima. O aš noriu visur, visada, su visais. Net dabar prie kompo prisėdau keletai minučių ir jaučiu vėl varysiu kur nors. O dar tos pamokos. Kiti užsiėmimai… Labai ačiūūū, kad skaitėt, komentavot, laukėt ir visa kita. Ir atsiprašau, kad man vat šitaip čia dabar gaunasi. Man tikrai buvo visa tai svarbu. Svarbi jūsų nuomonė apie šią mano istoriją. Komentarai sukeldavo šypseną. Ir na… aš nežinau, ką man dabar daryt. Todėl ir galvoju apie tokį sprendimą. Nors tų idėjų mano galvoje dar daug daug daug šiai mano istorijai. Bet nežinauu. Nežinau nežinau nežinau…

P.s. ačiūūū Jums už viską labaaai labaaai.;** Jei pyksit ant manęs, tai suprasiu, nes tikrai yra už ką. Ir atsiprašau, kad vat šitaip viskas.!!

Staigiai pašokau ir pasukau link kopų.

- Kur išvarai?- pakėlė galvą Aurelija.

- Danielius,- sušnypščiau ir pagreitinau žingsnius.

Aurelija perbalo. Jos veide atsispindėjo nežinojimas ką daryti. Aurelija, nepasimesk. Jei jis pamatys tave, supras, kad ir aš čia esu.

Kopose prisėdau ant kalniuko, kad matyčiau paplūdimį. Sėdėjau apsupta tų perdžiūvusių žolių. Susiradau akimis savo broliuką. Ką tu čia darai?! Supranti, kad aš nieko nebesuprantu??

Šalia jo ėjo dar trys vaikinai. Matyt, draugai. Jie ką, rimtai čia atvažiavo dėl manęs? Nesąmonė. Bet jis juk man neskambino! O gal..? Mano mobilusis juk guli rankinėje. Bet gi būčiau girdėjus. Ir jis taip greitai nebūtų spėjęs atmaut čia. Taip, kad… Jis čia ne dėl manęs. Tikiuosi. Bet vis vien nesirodysiu jam.

Toliau akimis sekiau tą ketvertuką. Visi keturi simpatiški, patrauklūs, merginų žvilgsnių jiems netrūksta. Kai mane ir jų ketvertuką jau skyrė saugus atstumas, atsistojau, perbraukiau per užpakalį ranka, kad bent truputį apvalyčiau prie šlapio maudymosi kostiumėlio prilipusį smėlį. Vėl teks eit į vandenį. Gerai, kad nors spėjau apšilti. Nusileidau į paplūdimį ir grįžau prie Aurelijos ir Laurio. Jau buvo parėjęs ir Vilmantas.

- Jau saugu?- nusijuokė Aurelija, stumteldama Laurį nuo savęs.

Ooo, taip… Ji slėpėsi už Laurio. Nusijuokiau.

- Aha.

- Nuo ko saugu?- prašneko Vilmantas.

Nejaugi jau ir jis pradeda domėtis mūsų pokalbiais?

- Mmm… nieko. Nesvarbu,- nusišypsojo Aurelija.

- Panelės kažkokio bachūro išsigando,- nusijuokė (o tiksliau nusižvengė kaip arklys) Lauris.

Toliau Vilmantas nebesigilino. Atrodė, kad jam vėl viskas, kas vyksta aplinkui, vienodai. Gal visai ir neblogas toks bendravimo stilius? Kuo mažiau giliniesi į kitų nesąmoningus gyvenimus, tuo geriau tau? Jam, matyt, užtenka ir savų problemų.

Išsitraukiau iš rankinės mobilųjį.

Nieko.

- Einu iki vandens,- įkišau mobilųjį atgal į rankinę ir apsisukau eit.

- Koookia šikna…

- Norėtum…- išrietusi užpakalį, pakraipiau jį keletą kartų ir nuėjau.

Įkyrėjo jis man.

*      *      *

Kai grįžau pas juos, Aurelija jau buvo apsirengusi. Vilmantas mestelėjo man rankšluostį ir linktelėjo į netoliese esančią persirengimo kabiną. Pasiėmiau rankinę, rūbus ir pasukau link jos.

- Gal reikia pagalbos?- kas gi daugiau, jei ne Lauris.

- Ačiū, ne.

- Gaila.

Svaik ir toliau… Kabinoje persirengiau, išsileidau savo blondiniškus plaukus, truputį pašiaušiau juos ir grįžau prie jų. Vaikinai taip pat jau apsirengę.

- Spėju, kad mes dabar dar varysim kur nors.

- Nepataikei. Mes varom namučio,- šyptelėjo Aurelija.

- Negali būti,- nustebusi pratariau.

- Ne visam,- nusižvengė Lauris ir mirktelėjo man.

- Ir ką vėliau?- atsidusau.

- Susitiksim,- nusišypsojo šelmiška šypsena.

- Ir?

- Ir sugalvosim, ką nuveikt.

Boooring… Vėl tas pats. Alkoholis, cigaretės ir pasiseiliojimai.

- Tai susirašysim vakare. Iki,- pamojo Aurelija ir pasukome kopų link.

- Iki pasimatymo,- patenkintas Laurio balsas.

*      *      *

- Tau jis dar neįkyrėjo? Tipo patinka?- kai jau ėjome takeliu link vasarnamio, atsigręžiau į Aureliją.

Ji nusijuokė.

- Tu tai suskeli, mergyt. Aš, pavyzdžiui, čia atvariau pasilinksmint, reikia bapkių. Na, o jų turi bachūrai. Tai maždaug aišku?- vėl nusijuokė.

- Ėmmm… Nu joo… Eilinė kalė,- paminėjau jos žodžius.

- Ta pati.

Nusišypsojau jam ir nusukau žvilgsnį. Ooo taip… Gera draugė. Labaaai gera draugė. Ir kaip man šovė į galvą mintis, kad ji gali būti tik jo gera draugė? Ne nuu… bet čia tai varo bachuriukai. Tomas turi paną. Ši mano buvusi geriausia draugė. Ir ji dabar manęs nekenčia. Kažin kaip jos nosis? Sekantis Audrius. Na, dėl panos neaišku. Gal ir turi, o gal jie tik varinėja. Su manimi lyg ir kažką bando, lyg ir patinku… Tai ką jie abu čia išsidirbinėja?? Aš jiems į žaisliuką panaši?

Priėjome pakrantę. Vanduo jau siekė mūsų pėdas.

- Kodėl ėjai su manim?- paklausė Vilmantas neutraliu, niekuo nesidominčiu balsu.

- Aš… šiaip. Na gerai jau. Nebenorėjau likt prie ten to tavo draugo.

- Aišku,- nusijuokė.

Atrodė, kad jis tokio mano atsakymo ir tikėjosi. Turbūt aš ne pirmoji, kuri nori atsikratyt to Laurio.

Jis ėjo tolyn. Aš paskui jį. Kai vanduo jau siekė liemenį, jis panėrė. Nu jau ne. Aš tai tikrai nenersiu. Palindau į vandenį iki kaklo. Šalta šalta šalta… Ėmiau plaukti varlyte.

Kai jau net dantys ėmė drebėt, pradėjau plaukti link kranto.

- Eini jau?- Vilmanto balsas.

- Aha.

- Aš dar pabūsiu.

- Ok. Juk neverčiu eit kartu,- nusijuokiau.

- Jo,- trumpas atsakymas ir jis vėl neria.

Kai vandens gylis bebuvo iki kelių, atsistojau ir drebėdama ėjau link kranto. Papūtė stipresnis vėjas. Šaaalta… Priėjusi krantą, atsisukau pažiūrėti į Vilmantą. Jis plaukiojo. Įdomus vaikinas. Aš įsitikinusi šimtu procentų, kad kažkur jį esu mačiusi, ne tik mačiusi, bet ir bendravusi su juo.

Man beeinant prieš akis staigiai išdygo Audrius. Bandžiau apeiti jį, bet jis nepraleido manęs.

- Ko tau?- žvelgiau piktomis akimis į jį.

- Noriu tavęs.

Jo be galo rimtos akys ir rimtas balsas gąsdino mane. Tikrai.

- Tau ką? Tos juodaplaukės neužtenka?- pašaipiu balsu paklausiau.

- Ji man niekas. Su ja jau viskas baigta. Noriu tik tavęs.

- Kam tau manęs?-nusijuokiau.

- Tu man patinki.

- Oo taip… Tai jau tikrai,- vėl nusijuokiau.

- Hey, gražuoli, kur dingai?- prie mūsų grakščiais žingsniais priėjo ta pati jo juodaplaukė.

- Nu?- šypsojausi patenkinta šypsena.

- Tarp mūsų viskas baigta. Valink iš čia. Ji mano mergina,- pasisukęs į juodaplaukę ir apkabinęs mane per liemenį pasakė.

- Valink iš čia? Viskas baigta? Nejuokink, mažuti. Kas šįryt maldavo susitikt?- pasigirdo ramus ir švelnus jos balsas.

- Okey. Šalinuos. Aš čia nė prie ko. Beje aš ne tavo mergina,- pasakiusi pasisukau žygiuot toliau, bet mane sulaikė tvirtos Audriaus rankos. Jie mane užknisa.

- Niekur tu neisi. Ir nuo šiol tu mano mergina.

- Nesvaik, gerai?- išsivadavau iš jo rankų ir greitais žingsniais tolau nuo jų.

- Viskas. Matai? Tavo numeriukas, kalyte, ištrintas.

Tiek dar spėjau išgirst. Taigi jis ištrynė jos numerį, kad daugiau nesusigundytų? O tai kažin, kiek pas jį dar yra tokių panų numerių? Jos greičiausiai koks vienas iš šimto. Nejaugi visi vaikinai tokie… hmm… priplaukę?

Grįžau prie mūsų pledo. Aurelija su Lauriu… Geriau patylėsiu… Atsikrenkščiau. Lauris atšoko nuo Aurelijos…

- Nesuprantu, kas šiandien per diena. Meilės trūkumo?- pašaipiai pasidomėjau.

- Mhm…- pridusęs Laurio balsas.

Abejoju, ar jis bent susigaudė, ką aš čia ką tik pasakiau.

- Sutikai Audrių?- pasisuko į mane Aurelija.

- Jooo…

- Su ta juoda kale?

- Ta pačia,- nusijuokiau.

- Nepergyvenk dėl jos. Ji tik naudojasijuo. Eilinė kalė.

- Man vienodai.

- Vienodai?- nuskambėjo Aurelijos juokas.

Klaidžiojau akimis po paplūdimį.

- Sakau, kad vienodai.

Mano žvilgsnis užkliuvo už labai gerai pažįstamo silueto.

- Negali būti,- sumurmėjau sau po nosimi.

Ach… Vėl tas pats bubble gum ledų vaišintojas…

- Trauk rankas, avine!

- Ok ok, karštuole. Gal nueinam ledų?

- Ačiū, bet ne.

- O kodėl?

- Neužstok saulės. Dėkoju,- susiraukus pratariau.

Vėl užsimerkiau ir ignoravau jį.

- Kaip vanduo?- Aurelijos balsas.

Ooo, taip… Prasideda. Dabar jis atsakys, ji vėl ir la la la… Galų gale abu eis pasimaudyt. O kas toliau, bijau net pagalvot.

Pramerkiau vieną akį.

- Vėsokas,- atsistojo, paėjo keletą žingsnių ir pritūpė prie Auros.

Ši atsistojo, linktelėjo galva į jūros pusę.

- Eime?

- Būtinai,- jo šypsena “man pavyko” iki ausų.

- Prižvelk daiktus,- žvilgtelėjo Aurelija į mane, ir abu ėmė tolti paplūdimiu link jūros.

Na, ok. Trupučiuką nepataikiau. Nesitikėjau, kad ji taip greit. Ką gi, likau viena ir neaišku, kiek laiko. Puiku.

Atsistojusi prisitraukiau Auros daiktus arčiau savęs. Vėl atsiguliau ir toliau mėgavausi ta malonia šiluma. Klausiausi jūros bangų garsų, aplinkinių žmonių balsų, vaikų cypavimų. Taip gulėjau, kol išgirdau jau gerai pažįstamą vyrišką balsą. Atsiguliau ant nugaros, truputį pasikėliau, pasirėmiau alkūnėmis. Akimis susiradau to balso savininką. Audrius ėjo su kažkokia mergina, ji tikrai ne iš mūsiškių. Ėjo ranka ją apglėbęs per liemenį. Merginos išvaizda ohohoo… Juodaplaukė, įdegusi, o dar jos figūra… Gaila, kad mačiau tik iš nugaros.

Hmmm… Pala pala. Audrius čia turi paną?? O tai ką tada jis išsidirbinėja su manim? Pasilinksmina būdamas girtas? Taip. O tu nesipriešini, kadangi pati būni ne kokioj būsenoj. O gal ji tik šiaip draugė?

- Sveika. Gal žinai, kur Lauris? Jis lyg ir čia nuėjo,- prieš mane atsirado vaikinas iš vakar, kuris ištisai tylėjo ir gedėjo dėl jį palikusios panos.

Mano veide atsirado šypsena tai prisiminus.

- Taip. Pliuškenasi jūroje su Aura, ir dar neaišku, ką jie ten daro.

- Aa… Galiu prisėsti palaukti?

- Aišku. Svarbiausia, neužstok man saulės,- nusijuokiau.

Linktelėjo ir atsisėdo ant pledo krašto. Jo judesiai nedrąsūs.

- Pala primink, koks tavo vardas?- šyptelėjau truputį susigėdusia šypsena.

- Vilmantas,- draugiškai nusišypsojo.

Man ši šypsena kažkur labaai matyta. Ne. Tikrai ne vakar. Kažkur anksčiau. Nužiūrinėjau įdėmiai jo veido bruožus. Šviesiai žydras akis. Tiesią nosį su trupučiu ant jos esančių blyškių strazdanėlių. Siauras lūpas. Iš kur aš jį žinau??

- Klausyk, atleisk dėl vakar.

- Aj nieko,- nusišypsojau.

Jis nusuko žvilgsnį į jūrą, bet žvelgė ne ten, jis klaidžiojo kažkur toli. Matytas tu man, tikrai matytas. Vėl atsiguliau ir užsimerkiau. Po kokių dešimties minučių išgirdau linksmą Aurelijos balsą, o paskui ir jos cypavimus. Jie artėjo prie mūsų. Ant mano kūno visu ūgiu užkrito vyriškas šlapias kūnas. Pramerkiau netikėtumo pilnas akis. Nee nu, aišku. Kas gi daugiau, jei ne tas beprotis?! Net muistytis negalėjau, buvau prispausta, kaip reikiant. Jutau kiekvieną jo kūno dalelę. O ne ne ne!! Jo pasididžiavimas rėmėsi ten, kur neturėtų!

- Lipk šalin, durniau!!! Ką tu sau manai?!!- bandžiau bent kiek pajudėti.

- Nenorėjai ledų, tai sugalvojau kitaip tave atvėsint,- šelmiška šypsenėlė žaidė jo lūpose.

- Joo? Atvėsinai jau, taip kad gali nulipt.

- Leisk dar pasišildyt, karštuole.

- O man atrodo, kad tau jau pakankamai šilta.

- Dar ne.

- Tavo kotas sako ką kita.

Pasigirdo Vilmanto ir Aurelijos juokas.

- Nagi, nesigėdyk, stokis,- dabar jau mano veide žaidė ta šelmiška šypsenėlė.

Lauris truputuką susigėdęs atsistojo.

- Ką gi, aš neklydau,- nusijuokiau, nužvelgusi jo kūną.

- Atsiimsi už tai, karštuole.

- Ania?- vėl nusijuokiau.

- Einu aš prie vandens,- atsistojo Vilmantas ir pasuko link jūros.

- Palauk, aš irgi,- pakilau ir nulėkiau paskui jį.

Nebenorėjau veltis į tas nesąmones su Lauriu. Ir norėjau greičiau nusiplauti savo kūną, ant kurio gulėjo ten tas mulkis, ir, į kurį rėmėsi TAS jo daiktas. Fuuui…

Ėjome tylėdami link vandens. Smėlis svilino kojų pėdas. Apžiūrinėjau žmones, kuriuos pralenkdavome. Pastebėjau aistringai besiglamonėjančią porelę. Ouu… tiek bereikia, kad jie čia darytų prie visų kai ką daugiau… Šyptelėjau. Vaikinas kilstelėjo truputį galvą nuo merginos kaklo. Mano žvilgsnį pagavo jo sutrikusios akys.

Audrius?!

Nu joo, mažuli.

Greitai atsimerkiu ir pridedu delną prie skruosto. Velnias, kaip jis dega. Nuu, to tai dar nėra buvę. Priešais mane patenkinta Aistė. Nu joo. Čia tai prikolas po prikolo.

- Dar kartą prilįsi prie Tomo, tau baigsis labaai blogaai, kale!

Manęs kale niekas nevadins. Aš ką..? Jai į šunį panaši? O tuo labiau niekas nedaužys manęs! Kaip ji drįso?!

- Nelindau aš prie to tavo Tomo. Čia jis…- man nespėjus baigti dar vienas pliaukšt.

Ne nuu.

- Kaip dar drįsti kaltint jį, kale tu??!- isteriškai šaukė ant manęs.

Mintimis klaidžiojau po savo praeitį. Bliamba nuu. Aš gi nei karto niekam nesu užmetus. Aš buvau gera ir supratinga mergaitė, kuri tokius išsišokimus ignoruodavo. Ak taip. Kartą septintoje klasėje buvau gavus… Bet tada aš nieko nedariau, tik grįžusi namo papasakojau viską tėvams. Ir ką? Mama kitą dieną tą mergšę susirado mokykloje ir pakalbėjo. O tėtis tą patį vakarą man pradėjo aiškinti, kaip galima apsiginti. Lėtai mintimis perverčiau visus jo mosikavimus rankomis ir kojomis. Suspaudžiau pirštus į kumštį ir, stipriai užsimojus, trenkiau jai tiesiai į nosį. Šitas tėtis sakė geriausias, jei gerai užsimoji.

Aistė, užsiėmusi rankomis už nosies, suklupo ant žolės, priešais mane. Išgirdau Vikos cyptelėjimą.

- Pirma, niekas prieš mane neišsišokinės. Antra, niekas manęs nevadins kale. Ir trečia, niekas manęs nedaužys. Aišku, bliat?- pakėlusi savo balso toną, piktai išaiškinau jai.

O neeee!!! Ant žolės, po palenkta Aistės galva, pastebėjau varvantį kraują… Man nutirpo kojos, pradėjo lietis ir po truputį temti aplinkiniai vaizdai. Prašaaau nee. Tik ne dabar. Kojos nebeklausė manęs. Vaizdas aptemo. Juoda. Nieko. Mano kūnas nekontroliuojamas klestelėjo ant žolės. Slopstantis, išsigandęs Aurelijos balsas, kuris taip pat jau spėjo išnykti. Tamsa… tyla…

*      *      *

Pramerkiu akis. Guliu savajam kambary. Atsistoju, tačiau tenka prisėsti ant lovos krašto dėl, dar tebevaldančio mano kūną, silpnumo. Keletą kartų giliai įkvėpus atsistoju. Šį kartą man pavyksta įveikti tą silpnumą.

Ant spintelės prie lovos mano mobilusis ir stiklinė vandens. Atsigeriu truputį vandens ir pasiimu į rankas mbilųjį.

13:42.

Vonios kambarėlyje žvilgteliu į veidrodį, perbraukiu pirštais keletą kartų per plaukus ir, su rankose esančiu mobiliuoju, išėjau iš kambario. Nusileidau į pirmą aukštą. Iš svetainės sklido balsai ir juokas. Nuėjau ten.

- Ooo… pažiūrėkit, kas atsigavo,- šyptelėjo Audrius.

- Pagaliau… Gerai jautiesi?- priėjo prie manęs Aurelija.

- Jau gerai.

- Varom prie jūros pasidegint?

- Ok.

- Aura, ji ką tik atsibudo, o tu jau ją išsitempi. Kada mums paliksi ją? Mes irgi norim ja pasidžiaugt,- su pašaipos gaidele balse pasakė Audrius.

- Ak, kaip miela. Spėsi tu dar ja atsidžiaugt,- jos veidą papuošė dirbtinė šypsena.

Susiruošėme ir išėjome prie jūros. Paplūdimyje susiradome vietą, pasidengėme pledą, nusirengėme iki maudymosi kostiumėlių ir sugulėme pasideginti.

*      *      *

Kai jau net nebežinau kelintą kartą persiverčiau ant nugaros, saulės spindulius užstojo šešėlio siluetas. Turbūt, koks žmogelis sustojo pasižvalgyti. Nekreipiau dėmesio, toliau gulėjau užsimerkusi ir laukiau, kol vėl saulės spinduliai maloniai glostys mano kūną. Tačiau sulaukiau kažkieno rankos, švelniai perbraukusios per mano šlaunį, ir kažkieno lūpų prie savo ausies.

- O tu ir įkaitusi. Nereikia atvėsint, karštuole?

Įėjau. Nedrąsiai prisėdau ant lovos krašto.

- Pasakok, kaip vakar viskas baigės,- rimtu žvilgsniu žvelgiau jam į akis.

- Na, visų pirma, turėtum ne liepti man, o paprašyti. Antra, nepameni - tavo problemos.

- Neišsipisinėk.

- Ohohoo… Kokia nervinga. Čia taip tave pagirios veikia?- jo veide besišaipanti šypsena.

- Ne pagirios, o nežinojimas.

- Matai kaip,- klestelėjo šalia manęs ant lovos.

- Nagi, prašau,- atsisukusi išspaudžiau dirbtinę šypseną.

- Aš nemokamai nieko nedarau.

- Kąąą??

- Už vakarykštės nakties pasakojimą norėsiu, kad pažadėtum įvykdyti vieną mano norą, kad ir koks jis bebūtų.

- Kas per noras?

- Kai ateis laikas, pasakysiu. Neišsigąsk, nieko baisaus.

- Na, gerai jau.

- Tu smigai, pati pameni kur, po maždaug valandos parnešiau tave čia. Skambinau į Auros telefą - išjungtas, į tavo, kol atsiliepė Aura. Pakalbėjau ir sakė tave parnešt.

Pala pala… Čia kažkas nesiriša. Jei mane parnešė apie pusę keturių. Po valandos… Tai tas turėtų būt netoli antros… Čia kaip kokioje dėlionėje trūksta keletos detalių…

- Ir ką iškirpai iš savo pasakojimo?

- O tu gudri,- ta jo velniukiška šypsena nesitraukė visą rytą iš jo veido.

- O tai ne.

- Na, tu prabudai. Pasilinksminom, kol nulūžai, ir tada išnešiau.

- Ir kaip mes pasilinksminom?

- Parodyt?- staigiai atsistojo ir pradėjo segtis diržą.

Žvelgiau išsižiojusi. Bliambački…

- Juokauju,- nusijuokė, užsisegdamas diržą, ir vėl klestelėjo į lovą.- Tavo veido išraiška buvo nepakartojama…

Toliau juokėsi. Tipo čia nerealūs tavo pokštai..?

- Nepyk. Pajuokavau. Nieko rimto neįvyko.

- Ačiū. Tiek man tereikėjo,- atsistojau ir išėjau iš kambario.

Nūū… ir sunervino jis mane. Nusileidus į pirmąjį aukštą, iš karto nuėjau į virtuvę. Reikėjo įsimest ką nors į burną.

Ouu… Vakar čia nebuvau dar. Aplink balti ir persikiniai atspalviai. Sienos, lubos, grindys, virtuvinės spintelės, stalas, kėdės, baras ir t.t…

- Labas rytas,- nusišypsojau sėdintiems prie stalo.

Sulaukiau draugiškų šypsenų ir pasilabinimų. Akimis susiradau laisvą vietą prie stalo. Nuėjau ir prisėdau. Sėdėjau tarp Tomo ir dar nepažįstamo vaikino.

- Tai kas norit omleto?-prie stalo su keptuve ir šakute priėjo Vika.

Pataikiau ateit. Pakėliau lėkštę, kaip ir kiti, kurie norėjo. Man bevalgant, Tomo ranka atsidūrė ant mano šlaunies. Paspringau. Staigiai pašokau nuo kėdės ir vos ne bėgte nulėkiau prie kriauklės. Aurelija į stiklinę įpylė man vandens. Gėriau ir kosėjau. Kosėjau ir gėriau. Po keletos minučių atsigavus grįžau prie stalo. Tomas pažiūrėjo į mane pašaipiomis ir patenkintomis akimis. Daugiau jo ranka nebeatsidūrė ten, kur nereikia. Pavalgiusi išėjau trumpam į lauką, įkvėpti vasariško oro.

Vos išėjus mane apgaubė saulės skleidžianti šiluma. Šiandien bus karšta diena. stovėjau užsimerkusi ir mėgavausi kūną apgaubusia šiluma.

Ir staiga  p l i a u k š t …

Svyruodama grįžtu į kambarį. Audrius dar tebeguli prasagstytais marškinukais lovoje.

- Raktai prie spintos,- draugiškai nusišypso.

- Mhm,- pasilenkusi ieškau.

Mano pirštai jau užčiuopė raktus. Ir būtent tuo metu pajutau viršun besiveržiančius šiandienos gėrimus. Palikau raktus toliau gulėti ant kilimo. Užsidengiau ranka burną, kita ranka prisilaikydama į spintą, atsistojau ir tiesiu taikiniu lėkiau į vonios kambarėlį. Uždariau duris ir suklupau priešais savo išsigelbėjimą.

Kaip gerai, kad kiekviename kambaryje yra po vonios kambariuką. Nes kitur jau nebūčiau spėjus.

*     *     *

Po kokio nelabai malonaus pusvalandžio, atsitraukiau  ir dabar jau sėdėdama atsirėmiau į sieną. Tai pala ko aš ten primaišiau?.. Dviejų gal trijų rūšių vyno, baltos… Šypteliu. Čia ką dar viena pamoka link naujoji aš??

Užsimaniau miego. Pradėjau drebėti nuo šalčio, kuris atsirado lyg iš niekur. Jau merkėsi akių vokai. Bandžiau stotis, bet tai vėl įaudrino mano skrandį. Galutinai ištuštėjus skrandžiui, vėl sėdėjau, galvą atrėmus į baltomis plytelėmis išklijuotą sieną. Stotis neberizikavau. Man blogaa… O prieš tai buvo taip gera…

*     *     *

Kažkokia ryški šviesa spigina man į akis. Atsimerkiu. Pro baltas užuolaidas į kambarį skverbiasi saulės spinduliai. Wtf?! Greitai pašoku iš lovos. Lovos?? Bet juk aš… Kaip aš čia..? Atsistojus belenkiek svaigsta ir plyšta galva. Ouu yeah! Mano savijauta nuostabi… Apsižvalgau. Suknelė guli ant stalo. Nužvelgiu save. Omg… Vien su apatiniu trikotažu. Ir ką aš veikiu lovoje nurengta? Ir dar mūsų su Aura kambary?? Paskutinis mano galvoje išlikęs vaizdas iš vakar - tai Audriaus tualetas…

Nusipurčius susirandu rankinėje savo mobilųjį. Du praleisti skambučiai. Vienas Aurelijos apie antrą valandą nakties. Kitas Audriaus apie pusę keturių. Ir penkios sms. Visos nuo Danieliaus.

“Sveikutė, mažyt mano. Kaip dienelė?”   (23:15)

“Ir kuom taip užsiėmus, pupa?”   (23:56)

“Klausyk, man jau nebejuokinga. Kur dingus??”   (00:08)

“Neapsimesk, kad miegi!!!”   (00:23)

“Kornelija!!! Nu tu palauk rytojaus. Pasipildysiu sąskaitą, klausysiesi mano moralų! Ir tik pabandyk neatsiliept ryt, atmausiu į tą Palangą ir varysi su manimi namo…”   (01:20)

Ohoho… Kaip siautėja mano broliukas. Tipo taip man leidžia linksmintis ir “pradėti gyventi”… Ir ką dabar jam atrašyt..? Labutis, aj vakar lūžus buvau?? Ir ničnieko nežinau, kaip atsidūriau savo kambaryje ir kitų smulkmenų…

Šitaip man besiaiškinant kas, kur, kaip, kada ir la la la, suspragsėjo durų užraktas, ir kambaryje pasirodė linksma Aurelija. Pažvelgusi į mane tik dar labiau pralinksmėjo.

- Labas rytas. Kaip atrodai… Staigiai į dušą,- nukrito ant lovos.- Eiii… - suspragsėjo pirštais.

- Labas. Visų pirma gal gali papasakot, kaip aš čia atsidūriau?

- Na, buvau kambaryje, suskambo tavo mobiliakas. Nekreipiau dėmesio. Paskui antras skambutis. Susiradau jį, skambino Audrius, atsiliepiau, susitarėm viską ir už keletos minučių jis tave atnešė komoje,- išpylė viską lyg tarp kitko.

- O ką aš pas Audriaus veikiau iki pusės keturių?

- Ką aš žinau, ką jūs ten veikėt,- nuskambėjo Aurelijos juokas.

Mes..? Veikėm..?? Hmm…

- Gi pasiklausi Audriaus,- vėl nusijuokė, pamačiusi mano nesusigaudančią veido išraišką.

Taigi ji nieko nežino arba nesako. Su ja kalbėti šia tema jau nebegalima. Tiksliau klausti ko nors. Čia padedamas taškas.

Susirinkau savo drabužius ir nuėjau į dušą. Pirmiausia išsiploviau dantis, nes burnoje buvo šlykštus, žiauriai šlykštus skonis… Po to palindau po dušu. Apsirengiau, pasidažiau, susitvarkiau plaukus ir grįžau į kambarį, kur dar tebegulėjo Aura.

- Kaip pagirios?- vos tik pažiūri į mane jos šypsena išsiplečia vos ne iki ausų.

- Žiauriai troškina…

- Tai jau galim leistis į apačią?- nužvelgė mane nuo galvos iki kojų.

- Mhm.

Aurelija pakilo nuo lovos ir pasiėmusi raktus ėjo prie durų. Pasiėmiau mobilųjį ir nusekiau paskui. Vos išėjusi į koridorių, susidūriau su Audriumi.

- Oo… Sveika. Kaip jautiesi?- nužvelgė mane ir išmetė šelmišką šypsenėlę.

Aurelija kreivai pažiūrėjus, apsisuko ir nuėjo. Likom stovėti tik mes du, vienas priešais kitą. Ta jo šelmiška šypsenėlė dabar man žiauriai nepatiko.

- Pameni ką nors?- jo vienas antakis klausiamai išsirietė, o šypsena dar labiau suįžūlėjo.

- Mums reikia pakalbėt,- piktai tariau, nors čia ne jo kaltė, kad nieko nepamenu.

Iš jo veido šypsenėlė nepasitraukė. Jis atidarė kambario duris, atsisukęs į mane, linktelėjo galva į kambario pusę.

Nuostabu. Vėl tam pačiam kambary…

Po kokių dešimties minučių tokio liežuvių šokio grįžome atgal ant sofos. Pasiėmiau tą pačią vyno taurę. Bejausmiu, tuščiu žvilgsniu žvelgiau į vieną tašką grindyse.

Mano galvoje šimtai tūkstančių pasimetusių, neužbaigtų, neaiškių minčių. Ten siaučia galingas viesulas, kuris visas mintis sudrasko į dar daugiau jų…

Kornelija! Bliamm, mergyt! Užsimiršk ir pasilinksmink. Juk pati to norėjai, niekas nevertė tavęs to pasirinkt. Tu PATI sutikai su viskuo ir plaukei pasroviui. Tai plauk ir toliau…

- į tave, geri ar ne man vienodai,- įkalęs Aurelijos balsas nuo šalia esančio odinio kampo.

Na ką gi, prisijungsiu dabar prie geriančiųjų… Mano rankoje jau pilnas stikliukas baltos, o kitoje - apelsinų sultys. Dabar tai jau primaišysiu…

- Hmm… Tai į tave,- pasisukus į Audrių kilstelėjau stikliuką ir, prisidėjus prie lūpų, nugėriau pusę. Staigiai užsigėriau sultimis. Jaučiau, kaip deginimas viduje leidosi į apačią. Perdaviau Audriui stikliuką ir sultis. Auros paduotu baltos buteliu, papildžiau stikliuką.

Taip ir keliavo viskas iš rankų į rankas. Baigėm vieną butelį. Jis buvo pakeistas antru. Akyse jau liejosi vaizdai.

- Korne, į tave,- vos nulaikydama stikliuką, kreipėsi Aura.

- Ok. Šis man paskutinis.

Kaip visada siunčiau toliau Audriui. Burnoje jaučiau nemalonų baltos skonį. Stojausi eit iki stalo. Viskas liejosi. Šiaip ne taip nuvingiavus viena ranka atsirėmiau į sieną, kita įsikibau į stalo kampą. Taip įsitvirtinus bandžiau rasti akimis ką nors, kas užslopintų tą skonį. Mano akys užkliuvo už vyno taurės. Mmm…

*      *      *

Taigi vėl sėdžiu ant sofos šalia Audriaus. Mano rankoje vyno taurė. Po truputėlį gurkšnojau, bet nepajutusi skonio pasikeitimo, išgėriau iki dugno vienu užsivertimu.

Dabar stikliuką Aura siųsdavo Audriui.

- Už senus laikus, kad jie užsimirštų visam,- pažiūrėjus Audriui į akis, išgėrė viską iki dugno Aura.

Audrius tik nusijuokė.

Vėl ta jos praeitis… O jei aš..? Emm… sugalvojau.

Audrius nusiuntęs toliau, apsikabino mane.

- Eime?- pasilenkęs sušnibždėjo man į ausį.

Atsistojo, paėmė mano ranką, padėjo atsistot. Ir išėjom iš kambario. Mus nulydėjo piktas Tomo žvilgsnis ir perspėjantis Auros.

Lipome laiptais į antrą aukštą. Mano galvoje šiuo metu buvo tuščia. Ėjome koridoriumi. Sustojome prie durų, esančių priešais mūsų kambario duris. Jis atrakino duris ir įleido mane. Uždarė duris, išgirdau, kaip jas užrakina. Priėjo prie manęs. Buvau sustingusi. Pasilikt ar dingt iš čia?? Jis numetė raktus į kitą kambario pusę. Šie, atsidaužę į spintą, tyliai nukrito ant kreminės rudos spalvos kilimo. Audrius atsuko mane į save. Apsivijo rankomis mano liemenį. Jo lūpos aistringai prisiglaudė prie manųjų. Kol mūsų liežuviai vėl žaidė , jo ranka nuslydo į apačią. Mano suknelė po truputį kilo į viršų. Sustojo ties sėdmenimis. Gnybtelėjo ir toliau kilo. Kita ranka taip pat ėmėsi darbo. Jo lūpos greitai atsitraukė. Mano rankos pasikėlė. Nespėjau sureaguot, kaip likau stovėti tik su apatiniais. Jo lūpos vėl grįžo prie manųjų. Pakėlęs mane, paguldė į lovą, kaip kokį daiktą. Užkrito ant manęs. Jo rankos slydo mano kūnu. Atitraukęs lūpas nuo manųjų, švelniai slydo mano kaklu… sustojo ties pilvo apačia. Pirštais švelniai perbraukė per mano kelnaites. Suvirpėjau… Audriaus pirštai pradėjo švelniai tempti jas žemyn. Greitai sugriebiau jo ranką. Jis klausiančiomis akimis žvelgė į mane. Jaučiausi pasimetus.

- N…ne,- išlemenau virpančiu balsu.

- Kas ne?- nusišypsojo.

- Nenoriu.

Išsilaisvinau iš jo glėbio. Išlipau iš lovos. Susiradau ant grindų gulinčią suknelę. Nuėjus prie durų, greitai apsimoviau ją. Palenkiau durų rankeną. Ak, taip.

Užrakinta.

Tos tvirtos rankos pastatė mane ant kojų. Na čia tai tikrai ne Aurelija. Atsisukau pažvelgti į savo išgelbėtoją.

- Bene padauginai?- akinanti Tomo šypsena.

- Truputėliukąąą,- juokingai išsišiepus stovėjau šalia jo.

- Viskas aišku,- nusijuokė.- Tai gal einam į lauką? Pasivaikščiot?

Linktelėjau galvą net keletą kartų. Ir nusekiau paskui jį durų link. Aura manęs nepasiges. Jau šoka su kažkokiu bahūru, kurio dar nepažįstu.

Išėjome į lauką. Vėsus oras apgaubė mane. Rimtai turėčiau bent truputuką prapūst. Bet parėjus vėl bus tas pats. Tai ar apsimoka?..

Atsakymas NEE. Ei pala, kalbiesi čia pati su savimi, o šalia eina vaikinas, kuris sakėsi man, kad tipo patinku jam. O kur jis Aistę padėjo? Vėl smigo?

- Kodėl tu vienas?

- Aš ne vienas. Su tavimi,- nusišypsojo.

- Ta prasme, kur Aistė?

- Lūžus,- jo veidas surimtėjo.

- Ir palikai ją?

- Jei visada būčiau su ja, kai ji nusigeria iki komos, tai praleisčiau visus įdomumus tūsuose.

- Tai jau geriau trainiotis su kitom?

- Ne apie tai aš. Ji visada, be jokių išimčių, deda iki komos.

- Ouu… Tai prižiūrėk ją.

- Kad man pistų protą dėl to, kad jau ir pasilinksmint su draugėm nebegali?

- Karoche… Baigiam. Nenoriu dabar gilintis.

- Pati pradėjai,- nusijuokė.

- Pati ir baigiu.

Ėjome takeliu lėtai pasivaikščiodami. Danguje jau matėsi žvaigždės. Švietė pilnatis. Neskaitant mėnulio apšvietimo, buvo jau ganėtinai tamsu.

Tomas sustojo. Paėjo nuo takelio į žolyną. Ir prisėdo ten. Aš taip pat šalia jo. Sukryžiavau kojas, atsirėmiau rankomis į vėsią, drėgną žolę. Šalta nebuvo. Buvo tik malonus vėsumas. Pakėliau akis ir žvelgiau į apvalų baltą mėnulį. Net nepastebėjau, kaip prie manęs priartėjo Tomas. Išvis nekreipiau dėmesio į visiškai nieką. Kai jo lūpos prisiglaudė prie manųjų, nesusigaudžiau kas vyksta. Jo liežuvis labai švelniai prasibrovė pro mano lūpas. Nieko negalėjau padaryt. Eilinį kartą šiandieną pasidaviau…

Po ilgoko bučinio atsipeikėjau. Atšlijau staigiai nuo jo.

- Nagi…- vėl Tomo veidas artėjo prie manojo.

- Nelysk daugiau prie manęs! Po to vėl maldausi, kad nesakyčiau Aistei. O šįkart jau reikėtų. Ji mano draugė, o TU man niekas!

- Draugė, kuriai nusispjaut, kad tavęs nematė metus, ir kuri paliko tave trainiotis su Aurelija.

Dabar tai jau nepratariau nei žodžio.

- Beje gali sakyt. Ji tavimi vis vien netikės,- varė toliau savo.

Pala pala… Manimi ji netikės??

- Kodėl toks įsitikinęs tuo?

- Ji mano, kad bandai mane nuviliot. Taip kad ji tiki ir pasitiki tik manim.

Dar geriau…

Jis rankomis suėmė mano veidą, kad šį kartą nepavyktų jo patraukt.

- Malonėk patraukt rankas!

Jis dar kartą švelniai palietė lūpomis manąsias. Ir staigiai atšoko. Atsistojo ir nuėjo.

Gash… Pagaliau susiprotėjo. Ei, bet nee!!

- Palauk! Aš nežinau, kur eit!- taip pat staigiai pašokau ant kojų, truputį susvyravau, bet atsitiesinus pasileidau į tą pusę, kur nuėjo jis.

Jis stovėjo medžio šešėlyje, atsisukęs į mane. Priėjau prie jo.

- Atleisk už mano elgesį,- šaltai pratarė ir vėl pasisuko eit.

Sekiau paskui jį. Ir dėkojau mintyse, kad išgirdo mane ir palaukė. Ėjom vingiuotu takeliu. Po tokių įvykių jaučiausi prablaivėjus. Bet fiziškai dar ne. Svaigo galva, ir sunkiai klausė manęs kojos.

Mes jau didžiuliame, gražiai mėnulio apšviestame, kieme. Netoli durų pastebėjau rūkančią Aureliją. Iškart nuėjau pas ją.

- Kur buvai dingus?

Vis dėlto pasigedo manęs.

- Vaikščiojau.

- Su Tomu?- žvilgtelėjusi kas dar įėjo pro vartelius į kiemą, pasidomėjo.

- Kaip ir jo.

- Emm… Neužmiršk tik, kad jis užimtas,- nusišypsojo.- Na, man tai tas ne kliūtis. Tau taip pat turėtų būt, tačiau Tomas yra išimtis. Jis Aistės. O Aistė, na ką žinau, kaip tau ten su ja bebus,- užgesino cigaretę ir nuėjo į vidų.

Nuėjau taip pat į vidų. Svetainėje, pasiėmus vyno taurę, nuėjau prisėsti ant sofos.

Vieni taškėsi, kiti dar tebegėrė, dar kiti seiliojosi prie visų.

Šalia manęs pritūpė Audrius.

- Einam pašokt?

Padėjau puspilnę taurę. Atsistojau ir pradėjau gaudyt muzikos ritmą. Audriaus rankos švelniai apkabino mane per liemenį. Tada jau gaudėm ritmą kartu. Tik ne muzikos. O liežuvių. . .

Ėjome kažkokiais parko takeliais link to vasarnamio. Tiksliau svyravau įsikibusi į Aurą…  Viena ranka buvau įsikibusi į Auros parankę, o kitoje smilko cigaretė.

- Nori dar vienos?

Linktelėjau galvą ir numečiau pirmąją šiandienos nuorūką.

*     *     *

Mes jau prie durų. Po truputį pradėjo temti. Aura įtempė mane pro duris į vidų. Svetainėje negarsiai grojo muzika. Šviesos prigesintos. Klestelėjau ant laisvos sofos. Atrėmiau svaigstančią galvą į sofos atlošą. Užmerkiau akis. Ir pasileidau į svaigstantį muzikos pasaulį.

Šalia manęs kažkas prisėdo. Nekreipiau dėmesio. Šyptelėjau. Man dabar geeera…

- Tai ką nuveikėt?- Audriaus balsas.

Pramerkiau akis ir pasukau galvą į jį.

- Susipažinom su dviem vaikinukais, valgėm labaai skaniuss ledus, gurkšnojom…- pradėjau juoktis iš nieko.

Čia tipo prigėrus ima juokas iš visiško nieko?.. Nuu bliamba! Kornelija, susiimk! Jis į tave žiūri kaip į kokią girtą mažvaikę. Nors taip ir jaučiuosi…

- Aišku. Turėjau susiprast,- nusišypsojo.

- Ką susiprast?- mano juokas baigėsi. Apie ką jis čia?

- Kad jei jau išėjai kur nors su Aura tai be vaikinų, gėrimų, cigarečių ir la la la… neišsiversi.

Mmm… Perverčiam visus pasakytus Audriaus žodžius savojoje galvelėje… Šiuose žodžiuose yra teisybės, bet ne dabar man apie tai spręsti ir galvoti.

Ant didžiulio stiklinio stalo, pastumto prie sienos, buvo daug daug viskooo… Daug įvairiaspalvių, įvairiadydžių butelių, taurių, pilnų vienkartinių stiklinių, įdomu, kas jose… Taip pat stalas nukrautas visokiais užkandžiais. Tačiau jų visų nevardinsiu, kadangi liežuvis jau normaaliai nebeapsiverčia.

Visi pradėjo rinktis į svetainę.

- Tai ką, fainuoliai mano, laukia šauni savaitėlė, mm?- su šypsena veide svetainės viduryje išdygo Vika.

- Ouu yeah, beibė!- taip pat su šypsena šalia jos pasirodė Aura, kuri buvo dingusi iš mano akiračio kurį laiką.

- Tikiuosi mano apartamentai tenkina jūsų užgaidas. Hmm… Tai dabar belieka pradėt mūsų įkurtuvių vakarėlį.

Muzika buvo pagarsinta. Tuštėjo ant stalo sudėtos pilnos stiklinaitės. Vieną Aura atnešė ir man. Skonis neblogas. Bet, kas čia buvo, nesupratau… Paskui dar išgėriau vieną taurę martinio. Aura nusitempė mane truputėlį pajudėti. Šokome susikibusios, nes mane mėtė į visas puses.

Kai eilinį kartą susvyravau, Aura bandė ištiesint mano lygsvarą. Tačiau šį kartą pajutau, kaip krentu ant nugaros žemynnn… Jau tikėjausi, kad bus BUM.

BET mane nuo išsitėškimo išgelbėjo dvi tvirtos rankos. Ačiū, ačiū, ačiū, ačiūūū. . .